Liudo atsiminimai: kaip nugalėjo visus 105 km?

Meilė gamtai mane lydi per visus mano gyvenimo aspektus. Žygiai, tai viena iš galimybių būti gamtos dalimi, pasisemti iš jos įkvėpimo ir tuo pačiu atsikvėpti nuo kasdienio bėgimo bei streso. Monika su draugais įveikė 104 km per 24 valandas žygį Honkonge kartu su draugais, skirtą Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymo sukakčiai paminėti. Labai jais didžiavausi ir negalėjau patikėti kaip tai buvo įmanoma. Praėjo metai. Susitikau su Monika ir Justinu, o jie jau planavo naują 105 km žygį. Jau tada jie buvo mane įskaičiavę į žygio komandą, o aš labai priešinausi tai idėjai, nes galvojau, jog tik didžiausias pakvaišėlis pasirašytų tokiai avantiūrai. Tiesa, jau tada žinojau, kad niekur nedingsiu ir šį žygį turėsiu eiti kartu su draugais.

Meilė gamtai ir draugų pinklės

Iššūkių diena

Atėjo lemiama diena. Drauge su vienuolikos draugų grupe anksti ryte pradėjome žygį iš Nidos. Mūsų maršrutas buvo Nida-Smiltynė-Nida per 24 valandas. Pamenu, tą rytą žygį pradėjau skaudančiomis kojomis, nes prieš keletą dienų turėjau intensyvią kojų treniruotę, kas kaip vėliau paaiškėjo, buvo sėkmės paslaptis. Pirmieji kilometrai buvo gana sunkūs. Buvau dar apsimiegojęs, vis priešinausi minčiai, kad eisime visą parą. Tiesiog vilkausi grupės gale, nes net neturėjau noro kalbėti su draugais. Buvau visiškas “Grumpy cat”. Pirmuosius kilometrus ėjome paplūdimiu. Dešimtajame kilometre padarėme pirmąjį sustojimą. Jaučiau, kad kažkas negerai. Nusimovęs batus pamačiau, kad į batus ir kojines pribirėjo smėlio, o jis nutrynė tarpupirščius. Laimei, Sara turėjo medicininio pleistro, kuriuo apsivyniojau kiekvieną pirštą individualiai, kas neleido trintis pirštams. Planuojanties tokio tipo žygį, labai rekomenduoju pasirūpinti šiuo pleistru.

Praėjus pirmuosius 15-20 km stabtelėjome išgerti kavos. Tai buvo tiesiog palaima ir atgaiva! Nuo to momento viskas ėjosi gan lengvai. Žygiavome, mėgavomės nuostabia gamta, šnekėjomės ir juokėmės iš pokalbių, o kartais ir iš dejonių. Likusius, ko gero, penkis kilometrus iki pusiaukelio keliese ėjome basi, nes norėjosi pailsinti pėdas nuo batų. Pusiaukelėje nesijaučiau pavargęs. Jau tada didžiavausi savimi, nes buvau viršijęs visus savo lūkesčius, o tiek toli dar gyvenime nebuvau žygiavęs.

Grįžtant Juodkrantėje padarėme ilgesnį sustojimą prie kavos ir užkandžių. Gera buvo pailsėti kiek ilgiau nei penkias minutes. Kava, desertas ir juokas vėl sugrąžino jėgas ir pradėjome žygio dalį, kuri buvo tikrasis iššūkis. Tuo metu jau temo. Buvo likę dar kokie 50 km, kas reiškė, kad žygiuosime dar geras dešimt valandų. Pakeleivių vis mažėjo. Jiems labai pasisekė, nes Justino tėtis buvo labai atsidavęs šiai mūsų idėjai ir pasisiūlė pagelbėti, tad nebegalėję eiti draugai buvo paimti ir parvežti atgal į Nidą.

Dalis mūsų žygiavo toliau. Nuovargis didėjo. Ant pėdų pradėjo rastis pūslės. Eidami drauge su Monika šalia nusprendėme, kad reikia pabandyti bėgti. Lengvai, ristele. Mūsų nuostabai, tai buvo kur kas lengviau nei eiti. Patys tuo negalėjome patikėti. Jau buvo visiškai tamsu. Sustodavome kas penkis kilometrus pailsėti kelioms minutėms.

Likus apie 35 km jaučiau, kad nuovargis didėja, tad nutariau prigulti ant žemės. Užsisėdėję pajudėjome už kokių dešimties minučių. Tuo metu pradėti vėl eiti buvo išties sunku. Raumenys labai greitai atvėso, o jau ir buvo gan išsekę. Po to sustojimo supratau, kad per pertraukas negaliu daugiau gulėti ar sėdėti, nes vėliau būna sunku pradėti vėl eiti. Nusprendžiau per kitus sustojimus tupėti arba stovėti, tik jokiu būdu ne sėdėti. Taip pat, stengdavausi neleisti raumenims atvėsti, tad delnais trankydavau visą kūną, kas leido raumenims šiek tiek atsigauti ir išlikti šiltiems.

Tuo metu liko gal 20 kilometrų, kas reiškė dar keturias valandas ėjimo. Einant ant mažojo pėdos piršto stūksojusi pūslė sprogo - eiti buvo daug lengviau. Mūsų liko visai nedaug. Likus kokiems 15 km mus pasitiko Justino tėtis su maišais gėrybių: geriamo jogurto, vaisių, salotų, šokoladukų, sūrelių ir pan. Tai maloniai nustebino. Nuėjus tokį kelią 15 kilometrų atrodė visai nedaug, bet tai reiškė, kad eisime dar virš trijų valandų.

Ėjome, dainavome, rėkėme, motyvavome ir keikėme viens kitą. Kuo toliau ėjome, tuo darėsi sunkiau. Fiziškai jaučiausi gan gerai, kuo negalėjau patikėti. Manau, čia pasitarnavo mano kojų treniruotė prieš keletą dienų. Bėgdami pasiekėme Nidą, vis dar buvo likę penki kilometrai, o mes jau jautėmės nugalėtojai. Nuėjome prisėsti iki Marių. Klausėmės klasikinės muzikos ir mėgavomės ramybe, supančia aplink iki momento, kol supratome, kad užsisedėjome per ilgai ir turime paskubėti įveikti paskutinius kilometrus. Teko bėgti. Bėgiojome Nidos gatvėmis, miškais. Akyse jau kiek raibuliavo, atrodė tarsi prasideda haliucinacijos dėl didelio krūvio ir nemiegojimo visą parą. Viso žygio metu mane motyvavo viena mintis, intencija, kad tai žygis už laisvę, už mūsų gimtosios šalies Lietuvos nepriklausomybę!

Išaušo ilgai laukta minutė, kuomet įveikėme paskutinius metrus ir 105 km per parą buvo baigtas. Sunku buvo patikėti, kad sugebėjome nueiti tiek daug. Pasitenkinimas užliejo visą kūną, visos kančios buvo praeityje ir laukė saldus miegas.

Praturtinančios patirys

Šią patirtį tikrai kartosiu. Tai puiki galimybė peržengti savo suvokimo bei fizines ribas. Toks patyrimas yra tarsi teatro spektaklis su besikeičiančiomis emocijomis ir išgyvenimais, tačiau viskas vyksta realiame gyvenime. Ši patirtis mane sustiprino ir įkvėpė.

Read other stories